Gilinantis į šventės ištakas, nuo pat senų laikų Atvelykis buvo šventė, minima ypatingu būdu. Rytų Bažnyčioje ji vadinama Antipascha („vietoje Velykų“) ir Tomo sekmadieniu. Tomas negalėjo kartu su kitais apaštalais dalyvauti Išganytojo Velykų įvykiuose ir tuo netikėjo. Tad Velykos jam buvo tarsi atnaujintos, Atvelykis jam buvo „vietoje Velykų“.

Atvelykio šventė Lentvaryje organizuojama kiekvienais metais, pirmąjį sekmadienį po Velykų. Renginys vyksta dažniausiai lauke po atviru dangumi prie Lentvario Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios po šv. Mišių. Šventė tradiciškai labiausiai orientuota į šeimas, tad jos metu Lentvario kultūros rūmai organizuoja ne tik koncertą, kuriame dalyvauja Lentvario ugdymo įstaigų ansambliai ir šokėjai, bet ir pramogas susijusias su kiaušinių ridenimu, žaidimais ar edukacinėmis veiklomis.  Viena iš jų -  unikali galimybė pasigrožėti dekoratyviniais ir veisliniais paukščiais – vištomis, antimis, putpelėmis ir kurapkomis.

Atgimus gamtai ir atpuškėjus gražuoliui pavasariui žmonės tarsi nubunda kartu su gamta Švenčių metu namus aplanko linksmybės, o visų, didelių ir mažų, širdis užpildo džiaugsmas ir gėris. Tradicinės šventės ne tik neša benduomeniškumo jausmą, bet ir kuria istoriją, emocijas ir unikalius išgyvenimus. Prozininkas poetas lietuvių tautinio sąjūdžio ideologas Vincas Kudirka labai jautriai palietė Atvelykio simbolį Velykų bobutę. Jis prisiminė, kaip šventės išvakarėse iš balanėlių pasiruošdavo lizdą, kuriame iš ryto rasdavo margutį. „Motina sakydavo, kad tai atneša vaikams Velykų bobutė. Kaip aš norėjau ir taikiausi pamatyt tą gerą bobutę, bet nė sykį nepasisekė, nors margutį atnešdavo kasmet. Numirė motina, ir daugiau niekad neatlankė manęs Velykų bobutė, nors lizdelį buvau bandęs pritaisyt“ (Vincas Kudirka. Raštai. t. 2, V., 1990, p. 599).