Kas galėtų paneigti, jog Joninių naktį iškasti merginai darže gabalėlį velėnos ir jį apversti, o  ryte analizuoti išlindusio vabaliuko išvaizdą, bylojančią apie būsimą vyrą, yra ne tik smagu bet ir naudinga emocine prasme. Technologijų ir amžino skubėjimo pasaulis taip greit įtraukia, kad nejučiomis žmogus ima tolti nuo gamtos, dažnai pamiršdamas, kad tikroji harmonija ir balansas gyvena būtent ten.  Taigi, jei išlindo pilkas vabaliukas – vyras bus neturtingas, paprastas jeigu margas – vyras bus valdininkas arba kariškis jeigu žalias – ūkininkas. Viskas taip lengva ir paprasta, tiesa? Gamtoje viskas taip.

Birželio 23 d. Lietuvoje stojus ilgiausiai dienai ir trumpiausiai nakčiai  lietuviai švęsdavo Rasų šventę. Vėliau, į Lietuvą atėjus krikščionybei, šventė sutapatinta su Šv. Jono varduvėmis. Trakų kraštas kasmet siautulingai švenčia šią vidurvasario šventę ir kviečia apsilankyti Lentvaryje, Aukštadvaryje ar Paluknyje. Rasų šventės apeigos gali tapti unikalia patirtimi, nes tik Joninių naktį čia įeidami pro šventinius, žolynais apkaišytus vartus, ieškodami paparčio žiedo, prausdamiesi vandeniu iš molinių ąsočių, dainuodami sutartines, rišdami kupoles ir vantas, pindami vainikus, stebėdami šimto metų turinčio naminio alaus darymo ritualą, kurdami baltiškus papuošalus galime pajausite virsmą ne tik gamtoje, bet ir savyje.