1822 metų dokumentuose nurodoma, kad dvarininkų Riomerių žemėse prie Trakų gyveno sentikiai. Daniliškių kaimo sentikių bendruomenę tuo metu sudarė 116 asmenų. Kaimas yra nykstantis,  tačiau jis yra labai svarbus Lietuvos sentikių bendruomenės gyvenime, kadangi į kaimo cerkvėje vykstančias apeigas atvyksta kitose Lietuvos vietose gyvenantys sentikiai, o į veikiančias kaimo kapines laidojami jų mirusieji.

Kapinės kruopščiai prižiūrimos, o jose gausu senų ir šiuolaikiniu stiliumi padarytų paminklų. Sentikiai Daniliškėse susitinka kelis kartus per metus. Bendruomenės nariai Daniliškių kapinėse renkasi per Sekmines kuomet prisimenami mirę artimieji.

Sentikystė šiame kaime gyva tik tuomet, kai čia žmonės susirenka pagerbti mirusiųjų. Tuomet suvažiuoja visi iš šio kaimo kilę senesni žmonės, jų vaikai ir anūkai, kurie dabar gyvena Vilniuje, Kaune, Trakuose, Elektrėnuose ar dar kituose miestuose. Mirusiųjų pagerbimo šventė prasideda mišiomis prieš daugiau nei  šimtą metų statytoje cerkvėje.

Daniliškių cerkvė buvo ir yra Trakų krašto sentikių  pagrindiniai maldos namai. Ilgus metus Lietuvos sentikių bendruomenė negavo leidimo Vilniuje statytis maldos namus ir tik 1830 m. pastatė nedidelius maldos namus kapinėse. 1835 m. leista švenčių metu atlikti pamaldas. Pastatas palaipsniui plėtėsi.  Cerkvė duris atveria tik tris kartus per metus – Švč.Trejybės dieną, Velykas ir klausant išpažinčių. Sentikių religinės bendruomenės ypatingos tuo, kad  jos neturi bažnytinės hierarchijos bei šventikų. Jų funkcijas atlieka žmonių išrinktas bendruomenės narys pasaulietis.

Po mišių sentikių grupė eina  į kaime esančias senas kapines. Čia bendruomenės išrinktas šventiko funkcijas vykdantis vyresnysis šventina kiekvieną kapą, susirinkusieji iš lėto eidami nuo vieno kapo prie kito meldžiasi, ypatingu senoviniu būdu  gieda giesmes. Sentikių giedojimo maniera yra ypatinga savo monotoniškumu.

Susirinkusieji prie vieno kapo meldžiasi maždaug apie 10 min. Tad nedidelių Daniliškių kaimo kapinaičių lankymas su giesmėmis ir maldomis užtrunka labai ilgai. Pagal senas tradicijas sentikiai giedotojus vaišina pačių pagamintais valgiais, dažytais kaušiniais.

Puoselėdama ir praktikuodama savo gilias tradicijas sentikių bendruomenė taip saugo savo šaknis ir stiprina bendrystę. Tai senosios stačiatikybės tradicijų ir apeigų saugotojai, kurie labai gera supranta maldos, susikaupimo ir tarpusavio bendrystės svarbą šiandienos lekiančioje ir nuolatinį virsmą išgyvenančioje visuomenėje.