Režisierės Giedrės Žickytės pasakojimas – tai jautri duoklė iškiliai Lietuvos kultūros asmenybei Irenai Veisaitei. Holokaustą išgyvenusi, artimuosius praradusi, tačiau neapykantai nepasidavusi, ji vietoje keršto rinkosi atleidimą, vietoje tylos – dialogą, vietoje neapykantos – meilę, ir tapo įkvėpimu daugeliui.